| Резюме: |
Įkaitusios aistros JAV dėl Konfederacijos atminimo išsaugojimo rodo, kad dėl praeities vertinimų sudėtinga sutarti. Tai ypač pasakytina apie atminimą, kuris, tapęs kasdienio žmonių gyvenimo dalimi, atsiduria paminklų pavidalu pačiame miestų centre. Šis klausimas nė kiek mažiau aktualus ir Lietuvai, diskutuojant apie tai, ką daryti su sovietmečio paliktais viešais istorijos artefaktais – ar viešoji erdvė turėtų būti vieta visai istorijai? Ar joje turime kurti vaizdinius tų praeities momentų, kuriais galime didžiuotis, kurie padeda atsakyti į klausimą, kokia valstybė esame ir kokia norime būti? Kitaip tariant, yra skirtumas tarp atminimo, kaip viešai reprezentuojamo pasakojimo ir istorijos, apimančios praeitį tokią, kokia ji buvo, o ne reprezentuojanti tai, kas joje gražu, didinga ar gerbtina.
Tačiau šis klausimas turi ir dar kitą pusę – atminimas tampa dabartinių politinių kovų lauku. Po JAV prezidento rinkimų dalis šalių piliečių išėjo į gatves su šūkiu: „Ne mano prezidentas!“ Šiuo veiksmu parodoma, jog Baltųjų rūmų šeimininkas neatstovauja tikrajai Amerikai. Ameriką jie supranta kaip laisvės ir įvairovės bastioną, kaip svajonių šalį, sukurtą migrantų. Tad, Konfederacijos atminimas simbolizuoja vergijos, o ne laisvės istoriją, vienos grupės pranašumą kitų atžvilgiu. Taigi, tai istorija, kuri nekelia garbės Amerikai ir neatitinka jos idėjos. Tuo tarpu neonaciai, kuriuos prezidentas įvardino kaip Konfederacijos atminimo sergėtojus, per eiseną Šarlotsvilyje, Virdžinijos valstijoje, tapusioje teroristinio išpuolio užuomazga, susirinko ne paminėti Roberto E. Lee indelį į JAV istoriją. Jie skandavo: „Žydai mūsų nepakeis“ (Jews will not replace us) bei iš nacistinės Vokietijos pasiskolintą: „Kraujas ir žemė“ (blood and soil), kurio originali prasmė kaip tik jungė dvi – rasės grynumo ir jai priklausančios žemės idėjas, kraują, kurį jie pasiruošė lieti dėl savosios žemės. Konfederacijos atminimas jiems simbolizuoja rasės išskirtinumą ir jos savininkišką požiūrį į valstybę. Taip, paminklas tapo susidūrimo tarp dviejų skirtingų politinių vaizduočių vieta.
Jeilio universiteto istorijos profesorius T. Snyderis, teigia, kad įmanoma turėti prisiminimų, bet kartu stokoti istorijos. Atmintis apima tuos praeities momentus, kurie šiandien mums padeda atsakyti į klausimą, kas mes esame, todėl neišvengiamai tampa politikos objektu. Politiškai galima formuoti bei keisti atmintį. Šią funkciją pirmiausia atlieka atminimo institucionalizavimo politika – statant paminklus, suteikiant gatvių pavadinimus, švenčiant valstybines šventes, rengiant minėjimus ir t. t. Taip pat atmintis koreguoja mūsų politinį tapatumą. Tam, kad praeitis netaptų politinių manipuliacijų objektu, leistų suprasti praeitį tokią, kokia ji buvo ir taip padėtų spręsti kylančius konfliktus dėl jos vertinimo ir viešo įprasminimo reikalinga istorija, kaip praeities tyrimų sritis.
Snyderio tyrimai skirti Antrojo pasaulinio karo istorijai – tai vienas rimčiausių bandymų įveikti prarają tarp atminties ir praeities. Aušvicas yra tapęs Holokausto simboliu, teigia Snyderis. Tačiau dauguma Holokausto aukų – tai žmonės iš regiono, plytinčio tarp Berlyno ir Maskvos, tuo tarpu Aušvicas buvo Vakarų Europos žydų „darbo ir mirties stovykla“. Snyderis šį regioną vadina kraujo žemėmis, kuriose mirtį pasitiko 4 iš 5.4 milijonų žydų, nužudytų per Holokaustą. Istorijos tyrimai, kuriuos Snyderis sufokusuoja būtent į įvykius kraujo žemėse, suteikia balsą visiems čia pražuvusiems ir išlikusiems, kurie savojo patyrimo neranda Aušvico atminime, įprasmina patyrimą tų, kuriems apie blogį primena jų kasdienybė esanti čia pat – miškuose, vienkiemiuose, buvusiose geto teritorijose.
Po Antrojo pasaulinio karo pabaigos Vokietija turėjo perimti patirtį, paliktą nacistinio režimo, perprasti ir įprasminti gyvų įvykių atmintyje. Holokausto atminimas tapo milžiniška Vokietijos atminties politikos dalimi. Tai reiškia, kad Holokausto istorija buvo pasakojama iš Vokietijos perspektyvos. Taip, už viešos Holokausto atminties ribų liko Baltijos šalių, Ukrainos, Lenkijos ir kitų regiono šalių patirtis. Snyderis parodo, jog norint atskleisti įvykius, jų priežastis ir atsakyti į klausimą, kaip tapo įmanomos didžiausios istorijoje masinės žudynės, reikia pradėti nuo Stalino ir Hitlerio politikos kraujo žemių atžvilgiu, o ne nuo klausimo apie režimus Maskvoje ir Berlyne, kraujo žemes traktuojant kaip šalutinį šių režimų efektą. Žydai Vokietijoje 1933 m. sudarė vos vieną procentą gyventojų, dėl to antisemitizmu paremta politika galėjo būti įgyvendinta tik skverbiantis į Rytus, kur gyveno absoliuti Europos žydų dauguma. Todėl kraujo žemės buvo esminė nacistinio režimo politikos pačioje Vokietijoje įgyvendinimo galimybė, o ne jos skaidos rezultatas.
Mąstydami apie Holokaustą, dažnai kreipiamės į vaizdinius iš Aušvico, negalime suvokti tikrojo Holokausto masto ir pobūdžio. Kalbėdami apie radikalų blogį – dažnai įsivaizduojame dujų kameras, ir blogis tampa abstraktus ir anoniminis, jį sutapatinant su mašina. Tai reiškia, kad blogį matome esantį kažkur anapus paprastų žmonių veiksmų ir jų lemiamos reikšmės istorijai. Tačiau nemaža dalis žudymų įvykdyta dar prieš įsteigiant paprastų žmonių masinio naikinimo stovyklas. Tą patį veiksnį – neatitikimą tarp atminties ir praeities Snyderis taiko ir SSRS režimui. Kai galvojame apie Gulagą kaip SSRS režimo blogio simbolį, blogį suvokiame kaip pasireiškiantį tam tikroje zonoje, atitrauktoje nuo kasdienybės, kai iš tiesų dauguma žmonių buvo sušaudyta arba numarinta badu jų gimtuosiuose namuose bei kaimuose.
Tam, kad rimtai žvelgtume į pažadą „Niekada daugiau!“, privalome suvokti blogio „banalumą“ – priežastis ir motyvus, aplinkybes ir sąlygas, pastumiančias nusikaltimui eilinius žmones. Atminčiai reikia pagarbos, istorijai reikia supratimo. Liudininkų pasakojimai yra sužmoginta praeitis, tokia, kurios neįmanoma perteikti mirčių statistika, datų gausa ar žemėlapių vizualizacijomis. Tačiau istorija – tai vienintelis būdas išsaugoti atmintį keičiantis kartoms, politinei aplinkai ar valdžiai.
Atmintis tam tikra prasme apriboja, ji kviečia istoriją patirti ir prisiminti iš konkretaus žmogaus, bendruomenės ar tautos perspektyvos ir gali tapti akstinu atsiriboti nuo pasaulio ir suprasti kito patirtį. Pavyzdžiui, JAV Antrasis pasaulinis karas prisimenamas kaip „teisingas“ karas. Jame JAV kovojo dėl „idealų“, o ne už savo interesą – už Europos tautų laisvę ir demokratiją, ją išvaduojant iš nacizmo. Tačiau kartu faktas, jog Rytų Europos valstybėms tai nebuvo karo pabaiga ir reiškė gyvenimą žudikiško režimo priespaudoje, lieka periferiniu viešos atminties elementu. Lygiai taip pat Vokietijoje, kurioje Holokaustas tapo esminiu atminties politikos momentu, per mažai dėmesio skiriama bado politikai, pražudžiusiai milijonus žmonių, ar Hitlerio politikai, įgalinančiai SSRS režimą. Lietuvai gerai pažįstamas pavyzdys – Rusija, kur karo pradžia skaičiuojama nuo 1941 m., o pats karas, Didysis Tėvynės karas, prisimenamas kaip sovietų liaudies kova su nacizmu, visiškai pamirštant, kad SSRS buvo agresorius, o absoliuti dauguma SSRS aukų – yra ne nacistinio režimo rankų darbas. Prisiminimas apie karą už tėvynę ir prieš nacizmą egzistuoja visų veteranų, išeinančių Pergalės dieną į gatves prisiminimuose. Istorija, neneigiant to, kaip išgyvenusieji ją patyrė ir ją prisimena, leidžia kalbėti apie tikrovę, kuri išeina anapus šio patyrimo ribų, kuri suteikia jam kontekstą ir yra būdas koreguoti atmintį.
Jeigu atminties nelydi žinojimas, atviras ir sąžiningas kalbėjimas apie praeitį bei jos analizė, atmintis lengvai paverčiama politinių aistrų įkaitu. Istorijos tyrimai ne pasiūlo naujų mitų, kurie leidžia keisti dabartinius ar griuvusio režimo paliktus mitus, bet siekti žinojimo apie praeitį. Atminčiai reikia nuoseklumo, ji linkusi supaprastinti praeitį tam, kad ji padėtų orientuotis dabartyje. Istorija rodo, kad praeitis, ypač ekstremaliose situacijose, tampa chaotiška, kai nyksta aiški riba tarp gėrio ir blogio, tikslų ir priemonių, teisingumo ir klaidingumo, o joje veikiantieji dažnai nėra herojai, kuriais bandome juos paversti, siekdami palaikyti atminties nuoseklumą. Galiausiai pastanga išsiaiškinti tiesą, praeitį suvokti tokią, kokia ji buvo, o ne tokią, kokią mums patogu ar paranku įsivaizduoti, yra vienintelis būdas atsispirti propagandai.
Pastaba: Tekstas parengtas remiantis pokalbiu su T. Snyderiu, seminarų ciklo „Kito skaitymai“, organizuoto Paribio fondo ir vykusio C. Milozso dvare Krasnogrūdoje, bei T. Snyderio knygomis. Už galimybę dalyvauti renginyje straipsnio autorė dėkoja Atviros Lietuvos fondui. |