| Резюме: |
Šiais metais jau 15-ąjį gimtadienį švenčiančiame „Scanoramos“ kino forume buvo pristatytas naujausias rusų režisieriaus A. Zviagincevo filmas „Nemeilė“ (orig. „Neylubov“, angl. „Loveless“). Nepatogus dabartinės Rusijos valdantiesiems režisierius tęsia savo ciklą kaustančio susvetimėjimo ir nužmoginančios aplinkos tema. 2015 m. jo sukurtas „Leviatanas“, atskleidęs Rusijoje įsikerojusią korupciją bei valdžios ir Rusijos Stačiatikių Bažnyčios suaugimą, sukėlė didžiulį pasipiktinimą – kai kuriose Rusijos vietovėse jį išvis buvo uždrausta rodyti. Tuo tarpu tarptautinė publika filmą įvertino puikiai: „Leviatanas“ buvo apdovanotas „Auksiniu gaubliu“ ir nominuotas „Oskarų“ apdovanojimui.
„Leviatanas“, parodęs sistemines valstybės bėdas, buvo skausmingas būtent Rusijai, o „Nemeilė“ – filmas apie sutraukytus artimiausių žmonių saitus – kur kas universalesnis, priverčiantis kiekvieną mūsų atsigręžti į save. Filmo fabula niekuo neypatinga: pagrindiniai herojai Ženia ir Borisas skiriasi. Jie užsiėmę asmeninės laimės kūrimu, nes kuo skubiau reikia atsiimti tai, ko buvo negauta gyvenant kartu – meilės. Abu jau turi alternatyvias šeimas, kuriose nėra vietos jų vieninteliam vaikui – sūnui Aliošai. Skaudi ir liūdna šeimos byrėjimo istorija, tokių istorijų juk nutinka kasdien. Tačiau šiame filme situacija, kurioje atsiduria niekam nereikalingas vaikas, pateikiama be jokio vyniojimo į vatą. Kur jį padėti? „Į internatą, o iš ten jau ir kariuomenė nebetoli“, – abejingai išsako motina.
A. Zviagincevo filmuose gamta nėra antraeilis veikėjas. Ji duoda toną, nuotaiką, jos vaizdai pasako daugiau nei herojų žodžiai ar veiksmai. Operatoriaus kamera nuolat fiksuoja standartinių daugiabučių langus, už kurių matai tokius pat bedvasius ir vienodus daugiabučius namus. O tie natūralios gamtos lopinėliai, įsiterpę į urbanistinių monstrų peizažą, žiūrovui sukelia dar didesnę įtampos ir grėsmės nuojautą. Medis su nutrūkusia šaknimi, nesibaigianti pilka dargana, kurioje tirpsta skirtis tarp dienos ir nakties, kaustantis šaltis, galiausiai – apleista nyki ir grėsminga bazė, kurioje atrandama ieškomo berniuko striukė... Visa tai nepalieka nė kibirkštėlės vilties, jog įmanoma laiminga pabaiga.
Kažkuo šis filmas primena vieną garsiausių režisieriaus A. Tarkovskio filmą – „Stalkerį“. „Viskas, kas čia vyksta, priklauso ne nuo ‘zonos’, o nuo mūsų“, – tokia mintis nuskamba „Stalkeryje“. Tačiau savasties paieškos iš „Nemeilės“ herojų pareikalauja nežmoniškos aukos: tik praradimo kaina galų gale suvokiama, kad meilė visada buvo.
Ženios meilės troškimas labai stiprus – ji glaudžiasi prie savo mylimojo, klausdama: „Ar tu myli mane?“ Nuolat motinos dresuota, keikta, nemylėta Ženia nenori mylėti ir savo vaiko. Epizodas, kuriame Ženia susitinka su motina, turbūt yra pats nežmoniškiausias visame filme – stebėdamas motinos pykčio audrą galiausiai supranti, kodėl nemeilė ir abejingumas buvo nuolatiniai Ženios gyvenimo palydovai. Motina yra tipiškas Stalino laikų produktas – gimusi ir augusi teroro kultūroje, ji nemoka mylėti. Tą nemeilės užkratą ji perduoda ir savo dukrai, kuri tęsia ciklą toliau.
Filmas it skeneris skrodžia žmones ir institucijas. Regis, kas gali būti baisiau už vaiko dingimą? Ir čia nelaimės ištiktai motinai policija pareiškia, kad „sistema neturi nei resursų, nei laiko bėgioti paskui kiekvieną pabėgusį paauglį...“
Bažnyčia čia taip pat atlieka tik dekoratyviąją („Cerkvė už lango- gerai...“) arba dresūriškąją – giliai tikintis bosas gali išmesti iš darbo- funkciją.
A. Zviagincevas, Kanų festivalyje duodamas interviu, sakė radęs informacijos, kad Rusijoje kasdien dingsta tiek žmonių, kiek tilptų didžiuliame lėktuve. Filme berniuko ieško didžiulis savanorių būrys. Pasirodo, jog ši pilietinė organizacija Rusijoje egzistuoja iš tiesų. „Taip, tai iš tikro egzistuojanti, labai profesionali, jokio finansavimo negaunanti organizacija. Daugelis jos narių turi pelningus darbus, tačiau laisvu laiku ieško dingusių žmonių. Kurdamas filmą, konsultavausi su jais, naudojausi jų skolinta technika. Apie šią organizaciją nugirdau visai atsitiktinai. Ji tapo atsvara tai pūvančiai visuomenei, degraduojančiai Rusijai, kuri šiame filme yra ir viso pasaulio atspindys“, – sakė režisierius.
Garsus rusų aktorius ir bardas V. Visockis vienoje savo dainų dainuoja tokius žodžius: „Krasota sredi beguššich – pervych net i otstajuččich...“ („Bėgančiųjų grožis – nėra nei pirmų, nei paskutinių...“) Paskutiniai filmo kadrai: bėgimo takeliu vietoje bėganti Ženia, vilkinti ryškia raudona striuke su užrašu RUSSIA. Televizorius rodo reportažą apie pabėgėlius iš Rytų Ukrainos – kaltas Porošenka, Rusija čia nieko dėta. Beje, reportažai – tiek radijo, tiek televizijos – nuolat įpinami į filmo herojų realybę. Fiktyvioji realybė nuolat egzistuoja greta, greičiausiai įsiterpdama į herojų sąmonę ir pasąmonę. Į niekur bėganti Ženia – Russia – galiausiai pavargsta. O medyje plevėsuoja juostelė, kurią Alioša kažkada paleido į dangų …
„Meilė kantri, meilė maloninga, ji nepavydi; meilė nesididžiuoja ir neišpuiksta. Ji nesielgia netinkamai, neieško savo naudos, nepasiduoda piktumui, pamiršta, kas buvo bloga, nesidžiaugia neteisybe, su džiaugsmu pritaria tiesai. Ji visa pakelia, visa tiki, viskuo viliasi ir visa ištveria“ (1 Kor, Himnas meilei) |