| Резюме: |
Istorikė prof. Dalia Leinartė 2017 m. buvo išrinkta Jungtinių Tautų (JT) konvencijos dėl visų formų diskriminacijos moterims panaikinimo (CEDAW) komiteto pirmininke. Tai yra itin aukšto lygio pareigos JT, kurias pirmą kartą eina Lietuvos atstovė. CEDAW komitetas prižiūri „Visų rūšių diskriminacijos prieš moteris panaikinimo konvencijos“ įgyvendinimą. Šią konvenciją, priimtą 1979 m., šiuo metu yra ratifikavę 189 šalys. Lietuva prie jos prisijungė 1995 m. Apie CEDAW komiteto veiklą, moterų teises pasaulyje ir Lietuvoje kalbamės su prof. D. Leinarte.
P. Dalia, papasakokite apie komiteto, kuriam pirmininkaujate, veiklą. Kas yra jo nariai? Kaip jie atrenkami į šias pareigas?
Jungtinių Tautų Moterų diskriminacijos panaikinimo komiteto (toliau – CEDAW komitetas) yra labai sudėtingas mechanizmas. JT CEDAW Konvencija apima moterų teisių ir lyčių lygybės įgyvendinimą visose srityse – ir viešajame, ir šeimos gyvenime. Konvencija turi 16 teminių straipsnių, kurie apima moterų teisių įgyvendinimą visose srityse (švietimo, politinio gyvenimo, lyčių lygybės įgyvendinimo šeimoje ir kt). Ją prižiūrintis CEDAW komitetas, susidedantis iš 23 narių, buvo įkurtas 1982 m. Šalys narės neturi jokios įtakos narių pasirinkimui, jos gali tik siūlyti savo atstovus. Konkursas į šias pareigas labai didelis, o narių kaita vyksta kas dvejus metus. Ekspertai išrenkami ketveriems metams. 6 nariai keičiasi, o kiti lieka, kad būtų išlaikoma institucinė atmintis. Į 6-ias vietas konkuruoja viso pasaulio ekspertai. Kandidatuodama į šias pareigas turėjau konkuruoti net su 29-iais atstovais iš įvairių šalių. Mūsų šalis, beje, neturėjo didelės patirties ir senų dalyvavimo tarptautinėse organizacijose tradicijų. Deja, nesame pirmieji lyčių lygybės ir moterų teisių įgyvendinimo srityse. Kandidatuodama į šias pareigas sujungiau dalyvavimą pilietinėje visuomenėje ir savo profesinę karjerą, akademinius darbus, kurie suplaukė kaip į vieną upę. Tas tolygumas ir nuoseklumas ir davė tokių rezultatų.
Kaip Lietuva atrodo moterų teisių įgyvendinimo srityje?
Mes neatrodome labai gerai. Vertinant ES kontekste – kad ir atlyginimų srityje – kai kurie mūsų lyčių lygybės rodikliai nėra blogi. Pavyzdžiui, pasaulyje, imant globaliai, moterų atlyginimai yra 30 proc. mažesni. Tuo tarpu Lietuvoje jie mažesni 17 proc., tai geresnis rodiklis nei ES vidurkis. Bet mes atsiliekame institucinių mechanizmų srityje. Prancūzija ir Vokietija turi puikiai dirbančias ministerijas, savivaldybių lygmeniu tobulinamos institucijos. Tobulinami įstatymai, pvz., Vokietijoje, kur už seksualinį priekabiavimą baudžiama net kai jis vyksta bet kokioje erdvėje: bare, diskotekoje, studentų auditorijoje. Lietuvoje baudžiama už priekabiavimą tik darbo erdvėje. Lietuva turi du įstatymus: Moterų ir vyrų lygių galimybių ir Lygių galimybių įstatymą. Abiejuose įstatymuose teigiama, kad šie įstatymai netaikomi privačiame gyvenime. Visai kaip Rusijoje, kurioje tai, kas vyksta už šeimos durų, nedomina visuomenės. O mes esame ratifikavę konvenciją, kurioje nustatyta, kad lyčių lygybės principai taikomi ir šeimos gyvenime.
Kodėl taip yra? Mūsų tradicijos tą lemia?
Kaip šeimos istorijos specialistė, kurios interesai buvo XIX a. tradicinės lietuvių šeimos analizė, taip pat tradicinių šeimų gyvenimo principai kitose Europos šalyse matau, kad visos tradicinės visuomenės nelabai skyrėsi. XIX a. lietuvių šeimose nebuvo įprasta, kad moterys nuolat patirtų fizinį smurtą. Smurto buvo daug, bet tai nebuvo tradicija. Vėliau, modernėjant Europos visuomenėms, viskas kito. Tarpukario Lietuvos visuomenė modernėjo didžiuliais žingsniais. Sovietmetis sustabdė ir sustingdė viską. Sovietmetis buvo patriarchališkas. Šiuo metu ypač jaučiama didžiulė propagandinė Rusijos įtaka. Šeimyniniai santykiai, moterų padėtis visada buvo Rusijos propagandos ginklas. Bolševikinė Rusijos vyriausybė eksperimentavo su šeimyniniu gyvenimu ir moterų teisėmis. Dabar Rusija sako, kad ES yra gėjų, lesbiečių vyriausybės, kurios sugriaus šeimą. Tai puikiai veikia ir Lietuvoje. Žmonės, kurie pasisako prieš lyčių lygybę ir moterų teises, yra stipriai veikiami Rusijos propagandos. Gindama savo ataskaitą mūsų komitete Rusijos delegacija nuolat pabrėžė, kad moters vieta tik šeimoje, ji turi tarnauti vyrams ir vaikams, o jei ji neištekėjusi, tai ji neišsipildžiusi kaip asmenybė.
Kokiose šalyse moterims gyventi palankiausia ir kokiose – ne?
Akivaizdu, kad moteriai geriausia gyventi šalyse su senomis demokratijos tradicijomis. Nepalankiausia – ten, kur siaučia kariniai konfliktai. Tokiose vietose moterys tampa masinių prievartavimų aukomis. Galima paminėti ISIS užimtas teritorijas, Srebrenicą, Nigeriją. Tokiu būdu siekiama palaužti tautos, jos moterų dvasią. Boko Haram tokiu būdu kovoja prieš mergaičių švietimą. Tačiau būtent tokios šalys labai aktyviai kreipiasi į mūsų komitetą.
Beje, Lietuva labai atsilieka šioje srityje. 2014 m., per Lietuvos ataskaitą, susitikti su CEDAW komitetu atvyko vos keletas Lietuvos pilietinių visuomenių organizacijų. Tuo tarpu kitos šalys mus tiesiog užverčia jomis. Kitų šalių moterų organizacijos yra labai aktyvios. Atvyksta daug moterų organizacijų atstovų su prašymais, kokius klausimus mes turime iškelti, kokius reikalavimus turėtume nustatyti vyriausybėms.
Aišku, tai kainuoja. Dalies valstybių vyriausybės tokius vizitus finansuoja, tačiau pas mus to nėra. Lietuvoje pilietinės visuomenės organizacijos beveik nesikeičia nuo 1999 m. Naujų organizacijų beveik neatsiranda.
Pas mus moterų klausimas diskredituotas, nors tai turėtų būti Vyriausybės prioritetas. Šis klausimas sutapatintas su homoseksualių žmonių klausimu, keistai supintas į vieną katilą. Moterys turėtų rūpintis savo teisių klausimu.
Lotynų Amerikoje, kuri pirmauja moterų teisių pažeidimo srityje, moterų organizacijos labai organizuotos, aktyvios, solidarios, gerai išmanančios moterų teisių klausimus. Daugelio Lotynų Amerikos šalių moterų gyvenimas labai sunkus: 7-iose šalyse abortai išvis uždrausti, likusiose abortai galimi 4-iais pagrindais: incestas, išprievartavimas, grėsmė moters gyvybei, vaisiaus deformacija. Apie abortus nepranešę moterys ar šeimos nariai įkalinami nuo 5 iki 15 metų. Jaunos merginos ar moterys, kurios buvo išprievartautos ir dėl to tapo nėščios, kurių organizmas negali išnešioti vaisiaus dėl jauno amžiaus – jos irgi kali dėl neva kėsinimosi padaryti persileidimą.
Ar tose šalyse nėra bausmės už išprievartavimą?
Hondūre – nėra. Antra vertus, išprievartavimą sunku įrodyti. Tuo tarpu macho kultūra, klestinti Lotynų Amerikoje, skatina seksualinę prievartą prieš moteris. Hondūre siaučia ginkluotos vyrų gaujos, kurioms įšventinimo ritualas reikalauja ne tik išprievartauti moterį ar mergaitę, bet ir nužudyti. Lotynų Amerika dabar yra žemynas nr.1, kuris vadinamas moterų genocidu. Valstybių delegacijos, kurios atvyksta teikti ataskaitas, susideda iš įvairių vyriausybės narių. Vieni jų labai konservatyvūs, kiti, kaip antai pažangios parlamentų narės, dažnai pradeda tarpusavio diskusijas, debatus. Moterys teigia, kad vyriausybes paprastai sudaro vyrai, blokuojantys modernius įstatymus.
Airijoje abortai neįmanomi dėl jokios priežasties. Šis įstatymas buvo priimtas XIX a. viduryje, ir jis nė karto nebuvo keičiamas. Šiemet Airija, pristačiusi savo ataskaitą CEDAW komitete, buvo raginama pakeisti įstatymą. Šiuo metu Airija rengia Konstitucijos pakeitimą leisti abortus dėl 4-ių minėtų priežasčių.
Jūsų komitetas teikia rekomendacijų valstybėms keisti tam tikrus įstatymus. Kiek valstybės atsižvelgia į tas rekomendacijas?
Nėra mechanizmo, kaip nubausti už rekomendacijos neįgyvendinimą. Tai greičiau diplomatiniai svertai ir įrankiai. Laikoma, kad šalys, ratifikavusios vieną ar kitą konvenciją, yra nusiteikusios gerinti savo šalies narių gyvenimą tam tikroje srityje. Tai parodo šalies sąmoningumą. Bet mes turime keletą svertų. Turime alternatyvų protokolą, pagal kurį šalių narių individai gali kreiptis dėl patirtos diskriminacijos jų šalyje. Beje, iš Lietuvos nebuvo nė vieno tokio individualaus kreipimosi. Paprastai vienas pirmųjų klausimų, pradedant diskusiją su vyriausybe, yra apie tai, ar piliečiai žino tokią konvenciją, ar organizacijos yra susipažinusios su alternatyviu protokolu. Individualus kreipimasis nėra minusas šalies vyriausybei. Blogai, jei, kaip, pvz., iš Lietuvos, nėra gauta nė vieno kreipimosi. Baltarusijos, Ukrainos, Gruzijos, Afrikos žmonės kreipiasi, o Lietuvos – ne. Dar viena veiksminga priemonė, kuria naudojamasi paveikti vyriausybes: komitetas, pats įvertinęs sistemingus moterų teisių pažeidimus, organizuoja tokioje šalyje tyrimą. Parengiama didžiulė ataskaita, kelias savaites dirba mūsų darbo grupė, susitinka su nukentėjusiomis moterimis, nevyriausybinėmis organizacijomis. Atlikto tyrimo rezultatai viešinami.
Kaip žiūrite į kvotas, kurios padeda moterims užimti aukščiausius postus politikoje? Ar nepakanka joms ateiti į valdžią natūraliu būdu? Kokia Jūsų nuomonė?
Savaime pažangos šioje srityje neįvyks. Natūralaus būdo jokiu būdu nepakanka. Tarptautiniai komitetai kalba apie laikinąsias specialiąsias priemones, o kvotos yra tik viena priemonių. Labiausiai apleistų moterų teisių srityje yra ir specialių programų, kurios taikomos iki tol, kol situacija pagerės. Lietuvoje piliečiai labai bijo kvotų, kalbama, kad į tam tikrus postus paklius to nevertos moterys. Tarp kitko, kodėl lietuviai visada nori emigruoti gyventi į šalis, kuriose lyčių lygybės rodikliai labai geri? Kodėl neemigruojama į Dubajų, JAE, kurios yra turtingos? Lyčių lygybė neatsiejama nuo demokratinės visuomenės santvarkos ir gerovėso.
Šiaurės šalyse kvotos buvo įvestos pastebėjus, kad nėra parlamentarių. Dabar kvotų jau nebėra, nes moterys parlamentuose tapo įprastu reiškiniu. Beje, reikėtų padėti – nereikėtų ir kvotų – Lietuvoje bent vienai moteriai tapti universiteto rektore. Jei manoma, kad jos mažiau vertos užimti tokį postą, tegul apie tai bus pasakyta viešai.
Kaip pareigos JT komitete įsilieja į Jūsų kasdienį gyvenimą? Kaip Jums sekasi suderinti savo darbą Lietuvoje ir šias pareigas?
Tas dubliavimasis gana sunkus,. Einu šias pareigas jau penkerius metus. 15 dienų kasdien nuo 9 valandų ryto iki 18 valandos esi filmuojamas, stebimas. Bendraujant su vyriausybių delegacijomis reikia labai atsakingai ir apgalvotai formuluoti pasiūlymus ir rekomendacijas, nes tai turės pasekmių ateičiai. Pasirengimas diskusijoms su šalių vyriausybėmis užima daug laiko. Suburiama darbo grupė iš 8-ų komiteto narių, paskiriamas jos vadovas. Jie perskaito visus vyriausybės bei nevyriausybinių organizacijų pateiktus dokumentus, susitinka su nevyriausybinių organizacijų atstovais, išklauso JT agentūrų pateiktus pranešimus, taip pat kitais šaltiniais gautą neformalią medžiagą. Visa tai reikia susisteminti pagal 16 konvencijos straipsnių ir panaudoti per diskusiją. Šalys kas 4 metai teikia tas ataskaitas. Tai lyg nenutrūkstantis konvejeris. Prie to prisideda ir individualūs skundai. Mes dirbame Ženevoje 3 sesijas per metus. Sesijos trunka po 3–4 savaites. Šiam darbui tenka aukoti akademines vasaros atostogas. Deja, Lietuvos vyriausybė neišsprendė Lietuvos atstovų dalyvavimo tarptautinėse organizacijose klausimo. Savo atstovavimą deriname akademinės veiklos sąskaita. Vyriausybė privalėtų teikti įstatymą, kuriuo vadovaujantis būtų reglamentuota Lietuvos atstovų veikla tarptautinėse institucijose. |